T.Žuko blogas

LRS / 11:56 Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba; video – žr. čia (nuo maždaug 28-osios min.)

Pacituosiu porą įsimintesnių epizodų:

“…Tą pačią Kovo 11-ąją Stasys Lozoraitis Vašingtone kalbėjo: „Aš žinau, kad padėtis radikaliai pasikeitė, bet, bet, bet… Mes dar nekontroliuojame bankų, policijos, geležinkelių sistemos. Mes dar nekontroliuojame net elektros. Dabar mes pamatysime, kaip reaguoja didysis brolis“. Panašiai jis vertino padėtį jau iš karto po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą pirmojo rato, kai tapo aišku, kas sąjūdis laimi. Mes džiaugėmės žodžio laisve, mes džiaugėmės tam tikra demonstracijų laisve, mes džiaugiamės galėdami kalbėti iš ir tikrųjų labai laisvai rašyti Lietuvos laikraščiuose, bet mes neturime kariuomenės, mes neturime policijos, mes neturime milicijos, mes neturime geležinkelių, telefonų, mes neturime bankų sistemos kontrolės, mes nieko to neturime ir dar prieš kelias savaites 6 mlrd. rublių, sutaupyti mūsų žmonių, išvažiavo į Maskvą. Maskva pasiėmė visas mūsų santaupas, negrąžindama nė vieno cento, todėl tęsė S. Lozoraitis, naujosios Aukščiausiosios Tarybos uždavinys bus pirmiausia perimti kuo daugiau gyvenimo sričių į savo rankas. Tai būtinas reikalas. Mes turime pradėti valdyti savąjį kraštą savomis rankomis. Jau vasarą Šveicarijoje daugelio šalių Lietuvių bendruomenių vadovų susitikime jis tiesiai siūlė, penkis, šešis jaunus žmones pasikviesti į Romą, kad šio to išmoktų. Stoka valdininkų. Daug tų S. Lozoraičio pastabų nepaseno. Nežinau, ar jau turime tinkamą, žmonių gerbiamą policiją? Gruzija, tokią sukūrė. Pakėlė dvigubai atlyginimus, policijos reitingas aukštas. Joje nebėra korupcijos. Mes negalime apginti žmonių, net čia pat, prie sostinės, Vilniaus rajone. Ar turime krašto gynybai parengtą kariuomenę, ar kontroliuojame bankus, geležinkelio sistemą ir elektrą? Ši suvaryta į maišą net ne konstituciniais žingsniais, ar valdome savo kraštą ištikimomis Lietuvai, ar svetimame šiltnamyje augintomis senosios nomenklatūros rankomis. Stoka jaunų europietiškų, sąžiningų valdinininkų, iki šiol neabejotina, o tuntai kitokių – didelė erdvė taupymo programoms. Savo vienintelę valstybę turėtume puoselėti, kaip daržą, kaip sodą, kuri pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems. Materialistai žiūri į ją kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu priėmus pačiam pasrėbti. Ir prieinam būriais, grupėmis draugų. Pirmasis požiūris buvo idealistų…”

“… Girdėjome ir amžinų himną, amžiną, dar sovietinių laikų partinei nomenklatūrai, kuri geriausiai tvarkosi, nors tarp jos tebesisukioja visai nepajėgiančių demokratiškai mąstyti ir skaidriai elgtis fundamentaliai korumpuotų asmenų. To paties nestigo nei 1990 metais. Tik tąsyk politines ir vertybines prieštaras švelnino bendras patriotinis pakilimas. Tebeegzistavo gėdos jausmas, nenoriu kalbėti kritiškai apie visus pareigūnus ir valdininkus, bet kažkas yra atsitikę, kad nuo S. Lozoraičio pastebėjimo per 19 metų valstybės valdyme netoli tenuėjome. Netoli nuėjome nei teismuose, nei švietimo struktūrų tvarkyme. Ar neturėtų kur nors būti įrašyta, kad jau kam kam, o teisėjui privalu padorumas ir sąžiningas elgesys. Sveikesnėje visuomenėje tai būtų savaiminė moralinė norma, kurios sargyboje budėtų Prezidentas, dėl kurios kovotų pati teisėjų bendruomenė. Dabar to nėra.

Viešai žinomi, viešai meluojantys teisėjai, apgaunantys nukentėjusius, sutinkantys, kad juos paskirtų į postus, pažeidžiant įstatymą. Gal teisėjų rinkimai o nepasiskyrimai pakeistų padėtį. Grupuočių savanaudiškumas, štai pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina. Pavyzdžių nors vežimu vežk. Nuskambėjo, išryškėjo vadinamieji laisvi etatai, kuriems ministerija ar kita institucija nesigėdi imti pinigus iš biudžeto ir pasidalinti, nieko nedirbus. Tai vokelių variantas. Tik vietoj mažų vokelių sugalvotas didelis vokas. Ištraukiamas iš valstybės kišenės už tuščias vietas nesamuose kabinetuose, kur sėdi ir vertingai darbuojasi biurokratų kostiumai, be žmonių. Kitaip apibūdinčiau, kad tai Gogolio „Mirusių sielų“ variantas, mūsų pseudo demokratinėje, pseudoteisinėje ir amoralioje valstybėje. Kolegos, kurie sutinka, kad tuščias kostiumas kėdėje yra šauniausias bendradarbis, ir pasidaliję jo algą turėtų nueiti išpažinties. Nusivažiavome, bet niekada nevėlu taisytis. Nevėlu susivokti ir mūsų kairei ir dešinei, kad šalis ir visuomenė, kurios nori eiti į priekį, privalo ir žvelgti į priekį, telkti naujus žmones, šluoti nešvarybes, susivienykime kam nešvarybės nemielos, atsinaujinkime iš vidaus …”

“… Aš vis pasvajoju apie jaunimą ir senelių romantikui Maironiui buvo leista svajoti: „Drąsiai aukštai papils balsai, išauš kita gadynė. Užgims darbai, prašvis vaikai, pakils jauna Tėvynė!“ Jei neturėsime meilės ir tikėjimo, būsime niekas. Jūs žinote, kas prieš 2 tūkst. metų taip pasakė. Ačiū jums.”